Varroa destructor erkė – tai parazitinis voragyvis, tapęs viena pagrindinių grėsmių bitėms (Apis mellifera) visame pasaulyje. Skirtingai nei Azijos bitė (Apis cerana), su kuria ši erkė evoliucionavo kartu, A. mellifera neturi natūralaus atsparumo ar elgsenos mechanizmų kovai su šiuo parazitu. Dėl šios priežasties, be aktyvios bitininko kontrolės, šeimos, užkrėstos Varroa erkėmis, dažnai neišgyvena ilgiau nei vieną ar du sezonus.
Norint efektyviai kovoti su erkėmis, būtina suprasti jų gyvenimo ciklą – kaip jos dauginasi, kada ir kur persikelia, kaip jos išgyvena avilyje ir kaip pasklinda tarp bičių šeimų.
Varroa patelės gyvenimo ciklą sudaro dvi pagrindinės fazės, vykstančios skirtingose bičių gyvenimo stadijose: pasyvi parazitinė fazė, kai erkė gyvena ant suaugusių bičių, ir aktyvi dauginimosi fazė, vykstanti perų auginimo metu. Tuo tarpu erkės patinėliai išsirita ir vystosi tik uždarytose akutėse – jie niekada nepalieka jų ir avilio viduje neišgyvena.
Pasyviojoje fazėje suaugusi erkės patelė būna ant bičių, dažniausiai tarp krūtinės arba pilvelio segmentų, kur yra mažiau matoma ir saugi nuo bičių pastangų bet kokiu būdu ją pašalinti. Šiose vietose erkės taip pat būna arti maitinimosi šaltinio – bičių baltojo riebalinio audinio, tačiau svarbiausia – padeda joms keliauti per avilį. Suaugusios bitės tampa erkės pernešėjomis – jos nesąmoningai nuneša erkes prie kitų perų akelių, į spiečių ar net į kitus avilius, jei vyksta bičių vagystės arba dreifas tarp šeimų. Ši fazė gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo galimybių patekti į perus.
Aktyviojoje stadijoje, kai šeimose auginami perai, apie 80-90% erkių randame uždengtuose peruose. Tik maža dalis jų būna ant bičių ir tai tik tol, kol erkę bitė perneša prie perų.perų akutę, Varroa patelė į ją įlenda likus maždaug 15–20 valandų iki užakiavimo. Ji pasislepia tarp lervutės ir akutės dugno, dažnai panirdama į lervai skirto maisto likučius. Kvėpavimui naudoja specializuotą kvėpavimo vamzdelį.
Praėjus maždaug 70 valandų nuo akutės uždarymo, patelė padeda pirmąjį kiaušinį – iš jo išsirita patinėlis. Vėliau, kas 30 valandų, dedami kiti kiaušiniai, iš kurių išsirita patelės. Darbininkių akutėje dažniausiai išgyvena 1–2 dukterys, o tranų akutėje – 2–3, nes trano vystymasis trunka ilgiau (24 dienos, palyginti su 21 diena darbininkės).
Visi palikuonys išsirita akutėje, čia pat įvyksta ir poravimasis. Vėliau, kai bitė išsirita iš akutės, kartu su ja išlenda tik apvaisintos patelės – jos pasirengusios iškart ieškoti naujos akutės arba prisitvirtinti prie kitos suaugusios bitės ir laukti galimybės daugintis.
Varroa patelės aktyviai pasirenka, į kokias akeles įlįsti. Daugeliu atvejų jos pirmenybę teikia tranų perams. Tokį pasirinkimą lemia ilgesnis trano vystymosi laikas, kuris leidžia patelėms padėti daugiau kiaušinių, didesnės maistinės atsargos bei intensyvesni tranų lervų feromonai, patrauklesni erkėms. Be to, tranų akelės yra didesnės ir talpesnės, jose lengviau slėptis.
Pavojingiausias gyvenimo ciklo momentas – ruduo, kai dauginimasis vyksta būsimų žieminių bičių peruose. Jei šios bitės nuo pat lervos stadijos yra pažeidžiamos Varroa, jos nesugeba sukaupti pakankamai energijos ir riebalinių atsargų, reikalingų žiemai. Dėl to jos tampa silpnos, trumpaamžės, o šeima dažnai neišgyvena iki pavasario.
Varroa destructor gyvenimo ciklas yra glaudžiai susijęs su bičių biologija – erkės prisitaikiusios maksimaliai išnaudoti bičių vystymosi eigą ir socialinį elgesį. Tik suprasdami šį ciklą, galime efektyviai planuoti prevenciją ir gydymą, nutaikytą į tinkamus gyvenimo etapus.