Varroa destructor populiacijos augimas bičių šeimoje yra itin spartus, geometrinis procesas, kuris, jei nekontroliuojamas, per vieną sezoną gali lemti kritinį užkrėtimo lygį, kai šeimai išgyventi nebėra galimybių. Viena apvaisinta patelė per kelis mėnesius gali išauginti dešimtis naujų erkių, o jų dauginimosi ciklas glaudžiai susijęs su bičių perų vystymusi. Kuo daugiau perų – tuo didesnės erkių veisimosi galimybės.
Pagrindinis Varroa dauginimosi šaltinis – tranų perai. Tranų akutėse vystymasis trunka apie 24 dienas – ilgiau nei darbininkių (21 diena), todėl erkės turi daugiau laiko padėti kiaušinius ir užauginti daugiau palikuonių. Vienoje tranų akutėje gali būti padedama iki šešių kiaušinių, iš kurių vidutiniškai išsirita 2.2-2.6 patelės. Tuo tarpu darbininkių akutėje dėl trumpesnio vystymosi periodo išgyvena vidutiniškai 1.45 dukterys. Dėl šios priežasties, tranų perai užkrečiami iki 8–10 kartų dažniau nei darbininkių.
Išsiritusios iš perų akutės, motininė erkė ir jos dukterys pereina į išorinę fazę, trumpai gyvendamos ant suaugusių bičių. Per šį laikotarpį jos turi surasti naują tinkamą perų akutę, kurioje galėtų vėl daugintis. Išorinės fazės trukmė tarp reprodukcinių ciklų gali skirtis, bet vidutiniškai trunka apie 7 dienas (svyruoja nuo 5 iki 14 dienų), kai avilyje yra perų. Visas vienas reprodukcinis ciklas, apimantis laiką uždengtoje akutėje ir išorinę fazę, trunka maždaug 19–22 dienas (apie 12–15 dienų akutėje + 7 dienos ant suaugusių bičių).
Varroa patelės gali pereiti 3–4 iš eilės vykstančius reprodukcinius ciklus. Eksperimentinėmis sąlygomis buvo užfiksuota, kad erkės gali daugintis net iki septynių kartų.
Per tris mėnesius (apie 90 dienų) viena erkė teoriškai galėtų užbaigti 4–5 reprodukcinius ciklus, jei visą laiką būtų prieinami perai ir kiekvienas ciklas būtų sėkmingas.
Todėl per tris mėnesius viena erkė gali, priklausomai nuo perų tipo ir ciklų skaičiaus, susilaukti:
• 4–8 gyvybingų patelių, jei įvykdomi 4 ciklai darbininkių peruose (vidutiniškai po 1-2 dukteris per ciklą);
• 8–12 gyvybingų patelių, jei įvykdomi 4 ciklai tranų peruose (vidutiniškai po 2–3 dukteris per ciklą).
Išorinės fazės plitimo mechanizmas – dar vienas svarbus populiacijos augimo aspektas. Suaugusios išsiritusios erkių patelės prisitvirtina prie suaugusių bičių ir yra nešiojamos po visą avilį, taip pasiekdamos naujas, dar neužkrėstas perų akeles. Be to, erkės plinta tarp šeimų: per bičių klaidžiojimą, spietimą ar plėšikavimą. Spiečius, išeidamas iš avilio, gali su savimi išsinešti ir reikšmingą dalį erkių – kai kuriais atvejais net iki 50 procentų visos avilio Varroa populiacijos. Tačiau likusios erkės šeimoje greitai kompensuoja praradimą, kai tik atsiranda naujų perų.
Didžiausias Varroa populiacijos augimo šuolis pastebimas vasarą – tai laikotarpis, kai avilyje gausu tiek darbininkių, tiek tranų perų. Tai sudaro palankias sąlygas dauginimuisi, todėl per keletą savaičių erkės skaičius gali padvigubėti. Rudenį, kai mažėja perų kiekis, bet dar yra besivystančių žieminių bičių, situacija tampa pavojinga. Kadangi būtent šios bitės turi peržiemoti, jų užkrėtimas net ir nedidele Varroa populiacija gali būti lemiamas veiksnys šeimos neišlikimui.
Populiacijos dinamika glaudžiai susijusi su bitininko taikomomis kontrolės priemonėmis. Pavyzdžiui, tranų perų šalinimas iš avilio gali reikšmingai sumažinti erkių dauginimosi galimybes. Taip pat efektyvios yra perų pertraukos – natūralios arba dirbtinai sukurtos, pavyzdžiui, izoliuojant motinėlę, siekiant trumpam sustabdyti perų auginimą. Kadangi erkės negali daugintis be perų, net trumpa pertrauka sumažina jų populiaciją. Visgi svarbu atsižvelgti į laiką – per vėlai taikytos priemonės (kai jau formuojasi žieminės bitės) neapsaugos šeimos nuo žūties.
Parengė: Kęstutis Garalevičius