Varroa destructor yra vienas pavojingiausių vakarinės medunešės bitės (Apis mellifera) parazitų ir viena pagrindinių šiuolaikinių bičių šeimų žuvimo priežasčių. Veiksminga varozės kontrolė neįmanoma nesuprantant erkės dauginimosi biologijos. Erkės dauginasi tik užakiuotose perų akutėse, kur suaugusi patelė minta besivystančios bitės riebaliniu kūnu ir deda kiaušinėlius. Iš vienos darbininkės perų akutės vidutiniškai išsirita apie 1,3–1,4 gyvybingos erkės patelės, o iš traninio pero akutės – net 2,2–2,6. Taip yra todėl, kad tranų perai būna užakiuoti maždaug trimis paromis ilgiau. Dėl šios priežasties erkės tranų perus pasirenka maždaug 6–10 kartų dažniau negu darbininkių, o jų populiacija bičių šeimoje per sezoną gali padidėti nuo kelių iki keliolikos kartų.
Gebėjimas daugintis darbininkių peruose yra vienas svarbiausių skirtumų tarp Apis mellifera ir pirminio erkės šeimininko – rytinės medunešės bitės (Apis cerana). Apis cerana šeimose erkės paprastai dauginasi tik tranų peruose, be to, bitės jas veiksmingiau pašalina dėl geriau išreikšto higieninio elgesio. Todėl Apis mellifera šeimose erkių populiacija gali augti beveik nevaržomai, o varozės kontrolė turi būti nuolatinis, stebėsenos duomenimis pagrįstas procesas, o ne vienkartinis gydymas.
Sprendimai dėl varozės kontrolės turi būti priimami remiantis matavimų rezultatais, o ne vien nuojauta. Vienas tiksliausių erkėtumo nustatymo būdų yra alkoholio arba ploviklio tirpalo nuoplova. Mėginys sudaromas iš maždaug 300 bičių – tai yra apie pusė stiklinės – surinktų nuo perų korių. Nuo bičių nuplautų erkių skaičių padalijus iš trijų gaunamas apytikslis erkėtumas procentais. Alkoholio ar ploviklio tirpalo nuoplova yra tikslesnė, nes nuo bičių atskiria beveik visas erkes. Cukraus pudros metodas bičių nenužudo, todėl gali būti taikomas pakartotinei stebėsenai, tačiau juo paprastai aptinkama mažesnė erkių dalis. Vasaros viduryje priemonių dažniausiai rekomenduojama imtis nustačius apie 2–3 erkes šimtui bičių. Artėjant rudeniui, kai auginama žiemojanti bičių karta, ši riba mažinama iki 1–2 erkių šimtui bičių. Kontrolinis avilio dugno įdėklas yra naudingas kaip papildoma stebėsenos priemonė, tačiau vien pagal natūralų erkių kritimą ne visada galima patikimai įvertinti tikrąjį šeimos erkėtumą.
Sezono viduryje daugelio akaricidinių preparatų veiksmingumas yra ribotas, nes jų veikliosios medžiagos nepasiekia po akelių dangteliais esančių erkių, o šeimoje tuo metu būna daug užakiuotų perų. Todėl ypač svarbūs biotechniniai varozės kontrolės metodai. Tranų perų išpjovimas išnaudoja erkių polinkį rinktis traninius perus – specialiai įdėtas traninis korys veikia kaip biologinė erkių gaudyklė. Dar veiksmingiau erkių populiaciją galima sumažinti laikinai nutraukus perų auginimą. Sudarius naują šeimelę, izoliavus arba pakeitus motiną, po kelių savaičių šeimoje nebelieka užakiuotų perų. Tuomet beveik visos erkės būna ant suaugusių bičių ir tampa lengviau pasiekiamos pasirinktam preparatui.
Iš registruotų veterinarinių preparatų perų auginimo laikotarpiu gali būti naudojami skruzdžių rūgšties preparatai. Skruzdžių rūgštis yra viena iš nedaugelio veikliųjų medžiagų, kurios garai gali prasiskverbti pro perų akelių dangtelius ir paveikti užakiuotuose peruose esančias erkes. Vis dėlto jos veiksmingumas ir saugumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, preparato formos ir naudojimo būdo. Esant per žemai temperatūrai poveikis gali būti nepakankamas, o per karštą orą padidėja perų bei motinos pažeidimo rizika. Todėl būtina tiksliai laikytis konkretaus preparato naudojimo instrukcijos. Oksalo rūgštis, kai šeimoje gausu užakiuotų perų, yra gerokai mažiau veiksminga, nes veikia daugiausia ant suaugusių bičių esančias erkes, tačiau nepasiekia peruose besidauginančios jų populiacijos dalies.
Geriausių rezultatų pasiekiama taikant ne vieną priemonę, o iš anksto parengtą ir pagal stebėsenos rezultatus koreguojamą integruotos varozės kontrolės planą. Jis turi apimti reguliarią erkėtumo stebėseną, biotechninius metodus ir tinkamu laiku naudojamus registruotus veterinarinius preparatus. Svarbiausias tikslas – neleisti erkėtumui pasiekti pavojingo lygio vasaros pabaigoje, kai auginama žiemojanti bičių karta. Varroa destructor erkės platina deformuotų sparnų virusą (DWV) ir kitus ligų sukėlėjus, o virusų pažeistos žiemojančios bitės yra viena pagrindinių bičių šeimų nusilpimo ir žuvimo žiemą priežasčių. Todėl laiku sumažintas vasaros erkėtumas yra tiesioginė investicija į sveiką žiemojančių bičių kartą ir sėkmingą šeimos peržiemojimą.