Norint laiku imtis veiksmingų priemonių prieš Varroa destructor erkes ir išvengti bičių šeimos žūties, būtina tiksliai žinoti, koks yra užkrėtimo lygis. Užkrėtimo vertinimas leidžia priimti pagrįstus sprendimus dėl gydymo bei stebėti taikomų kontrolės priemonių efektyvumą. Žemiau pateikiami keli pagrindiniai praktiniai metodai, kuriuos bitininkai gali taikyti norėdami įvertinti erkių kiekį avilyje.
Vienas dažniausiai naudojamų metodų, ypač tarp pradedančiųjų, yra cukraus pudros metodas. Tai bičių nežalojantis būdas, kurio metu erkės atskiriamos nuo bičių naudojant paprastą cukraus pudrą. Apie 300 bičių (maždaug pusė puodelio), surinktų nuo atvirų perų rėmelio, įdedama į stiklainį su smulkiu tinkleliu vietoj dangtelio. Ant bičių užbarstomi du šaukštai cukraus pudros, o stiklainis intensyviai kratomas kelias minutes. Cukrus padengia bites ir priverčia erkes atsiskirti nuo jų kūno. Apvertus stiklainį virš balto paviršiaus ar indo, erkės iškrenta kartu su cukrumi ir gali būti lengvai suskaičiuotos. Rekomenduojama supurkšti cukrumi, kad lengviau pastebėtume erkes. Užkrėtimo lygis apskaičiuojamas pagal formulę: (erkių skaičius / 300) × 100%. Jei užkrėstumas ~1%, tai laikoma pavojingu lygiu ir rekomenduojama pradėti gydymą. Jeigu užkrėstumas >2-3% – būtina gelbėti šeimą nedelsiant. Cukraus pūdros metodo tikslumas ~70%.
Kitas tikslesnis, bet bičių gyvybių reikalaujantis metodas – alkoholio metodas. Procedūra panaši į cukraus pudros metodą: surenkama apie 300 bičių, kurios panardinamos į alkoholį (70%). Indelis stipriai sukamas ratu (it degustuojant vyną, bet ne kratomas!), erkės atsiskiria nuo bičių ir nusėda į dugną. Turinys perfiltruojamas per dangtelį su tinkleliu, erkės surenkamos ir suskaičiuojamos. Šis metodas laikomas vienu tiksliausių dėl didelio atskyrimo efektyvumo (~90-95%). Vertinimo riba ta pati – 1% ar daugiau rodo pavojingą užkrėtimo lygį.
Dar vienas metodas – traninių perų tikrinimas. Bitininkas peiliu nupjauna uždengtų tranų perus bei apžiūri perus. Jei akutėse aptinkamos Varroa erkės, tai leidžia įvertinti šeimos užkrėstumą. Jei daugiau nei 10 % traninių perų yra užkrėsti, tai aiškus signalas, kad reikia skubiai imtis kontrolės priemonių.
Ketvirtasis metodas – mažiausiai patikimas metodas – erkių kritimo ant avilio dugno stebėjimas. Po avilio atviru dugnu įdedamas baltas lipnus lapas, kuris paliekamas kelioms dienoms. Nukritusios erkės prilimpa ant lapo ir bitininkas gali jas suskaičiuoti. Jei per dieną randama daugiau nei 10–15 erkių, tai rodo per didelį užkrėtimo lygį. Tačiau šio metodo minusas – nėra aiškios ribos dėl užkrėstumo. Jeigu šeima didesnė – natūraliai nukris daugiau erkių. Pavyzdžiui, jeigu lyginsime šeimelę su 2-3 rėmais perų ir šeimą su 10 rėmų perų, šeimelei 5 erkių nukritimas per dieną gali būti rimtas signalas, o didelei šeimai – ne. Todėl nerekomenduojama pasikliausi šiuo metodo, o jį naudoti tik kaip antraeilį metodą. Geriausiai metodai tie, kuriais galime suskaičiuoti proporcišką užkrėstumą, nes tai leidžia nustatyti tikrąjį užkrėstumą nepaisant šeimos stiprumo.
Tyrimus rekomenduojama atlikti reguliariai – bent kartą per mėnesį aktyviuoju sezonu, o idealiu atveju – prieš ir po kiekvieno gydymo. Taip galima įvertinti kontrolės priemonių veiksmingumą. Svarbu naudoti tą patį metodą visą sezoną, kad rezultatai būtų palyginami, ir tirti ne vieną šeimą, nes erkės aviliuose pasiskirsto netolygiai.
Tinkamai ir laiku atliktas užkrėtimo vertinimas – tai pirmas žingsnis į veiksmingą erkių kontrolę ir stiprių, sveikų bičių šeimų išlaikymą.
Parengė: Kęstutis Garalevičius