Veislinės šeimos sudaro bityno genetinės atrankos pagrindą. Tačiau veislininkystėje reikia skirti dvi paskirtis: motininę šeimą, iš kurios imamos lervutės motinoms auginti, ir tėvines šeimas, kuriose auginami pageidaujamos kilmės tranai. Šios šeimos gali priklausyti tai pačiai linijai, tačiau jų atrankos tikslai nėra visiškai vienodi.
Veisline šeima netampama vien dėl didelio medaus derliaus ar gausios bičių masės. Ji atrenkama pagal iš anksto nustatytą požymių rinkinį: produktyvumą, ramumą, spietlumą, žiemojimą, pavasarinį vystymąsi, korių siuvimą, higienišką elgesį ir sveikatingumą. Rodikliai turi būti lyginami su kitomis tame pačiame bityne ir tomis pačiomis sąlygomis laikomomis šeimomis, nes medaus derlių ar žiemojimą stipriai veikia vieta, oras ir medunešis.
Vieno sėkmingo sezono nepakanka. Vertinami pačios šeimos, jos motinos seserų ir dukterinių šeimų rezultatai, o požymių pastovumas stebimas per kelias kartas. Kuo daugiau vienodomis sąlygomis įvertintų giminingų šeimų, tuo patikimiau galima atskirti paveldimą vertę nuo atsitiktinai palankaus sezono poveikio.
Ypatingas dėmesys skiriamas požymiams, kurių negalima patikimai įvertinti vien iš bendro įspūdžio. Higieniškas elgesys tikrinamas standartizuotu pažeistų perų šalinimo bandymu, spietlumas registruojamas per visą sezoną, o erkėtumas vertinamas kiekybiniais metodais. Šeima negali būti laikoma atsparia varozei vien todėl, kad joje tuo metu nematyti deformuotų bičių.
Motininės šeimos paskirtis
Motininė šeima yra lervučių donorė. Joje turi būti žinomos kilmės, patikrinta motina, kurios dukterinės šeimos pasižymi pageidaujamomis savybėmis. Iš šios šeimos imamos apvaisintų kiaušinėlių pagrindu išsivysčiusios jaunos lervutės, iš kurių bus auginamos naujos motinos.
Motininė šeima turi būti sveika, gerai maitinama ir turėti vientisus perus. Tačiau motininių lervučių galutinę kokybę daugiausia lemia ne donorinės, o jas priimančios ir auginančios auklės šeimos būklė. Todėl negalima suplakti dviejų funkcijų: motininė šeima suteikia genetinę medžiagą, o auklė šeima užtikrina gausų maitinimą ir tinkamą mikroklimatą.
Kad būtų lengva rasti vienodo amžiaus lervutes, motiną galima kelioms paroms apriboti ant parinkto švaraus korio. Vėliau tiksliai žinoma kiaušinėlių padėjimo data ir perkėlimui pasirenkamos ne vyresnės kaip 12–24 valandų lervutės. Motinos nereikėtų ilgai laikyti stipriai apribotos, nes tai gali sutrikdyti normalų šeimos vystymąsi.
Tėvinių šeimų paskirtis
Tėvinės šeimos skirtos gausiems, sveikiems ir pageidaujamos kilmės tranams auginti. Jos atrenkamos taip pat kruopščiai kaip motininės, nes tranai perduoda pusę būsimų darbininkių branduolinės genetinės informacijos. Vertinamos ne tik pačių tranų, bet pirmiausia jų motinų ir giminingų šeimų savybės.
Tranas išsivysto iš neapvaisinto kiaušinėlio ir turi vieną chromosomų rinkinį, gautą iš savo motinos. Skirtingi tos pačios motinos tranai nėra genetiškai vienodi, nes kiaušinėliai susidaro mejozės būdu. Tačiau visi vieno trano spermatozoidai genetiškai iš esmės vienodi, todėl kiekvienas tranas palikuonims perduoda vieną konkrečią savo motinos genų kombinaciją.
Tranų auginimas pradedamas gerokai prieš numatomą motinų poravimąsi. Nuo traninio kiaušinėlio padėjimo iki lytiškai subrendusio trano praeina apie 5–6 savaitės. Tėvinės šeimos turi būti stiprios, turėti pakankamai jaunų bičių maitintojų, bičių duonelės ir traninių korių. Gausiai auginti tranus gali tik gerai aprūpinta šeima, todėl nepalankiu laikotarpiu ji gali traninius perus pašalinti.
Natūralaus poravimosi sąlygomis visiškai kontroliuoti tėvinės pusės dažniausiai neįmanoma, nes motinos poruojasi su tranais iš daugelio aplinkinių bitynų. Pageidaujamos kilmės tranų dalis didinama auginant jų daug keliose tėvinėse šeimose. Didesnei kontrolei naudojamos izoliuotos poravimosi vietos arba instrumentinis sėklinimas.
Sveikatingumas ir paruošimas
Prieš veisimo sezoną visos veislinės šeimos patikrinamos dėl perų ligų ir varozės. Iš šeimos, kurioje įtariamas amerikinis ar europinis bičių puvinys, lervutės, bitės ir koriai neperkeliami. Didelis erkėtumas taip pat netoleruojamas, nes virusais pažeistos bitės maitintojos ir tranai gali būti prastesnės fiziologinės būklės.
Veislinės šeimos aprūpinamos pakankamomis medaus ir bičių duonelės atsargomis. Jei natūralaus medunešio nėra, maitinimas planuojamas taip, kad palaikytų šeimos darbą, bet nesukeltų plėšikavimo ar per didelio lizdo užpylimo sirupu. Motinoms auginti skirtos auklės šeimos paruošiamos atskirai – jose sutelkiama daug jaunų bičių maitintojų ir sudaromos sąlygos priimti bei gausiai maitinti perkeltas lervutes.
Dokumentavimas
Kiekvienai veislinei šeimai vedama kilmės ir rezultatų apskaita. Registruojama motinos kilmė, išsiritimo ir poravimosi metai, poravimosi vieta ar būdas, šeimos produktyvumas, žiemojimas, spietlumas, elgsena, sveikatingumas ir atliktų bandymų rezultatai. Be tokios dokumentacijos neįmanoma patikimai nustatyti, ar pageidaujamos savybės išlieka kitose kartose.
Motininės linijos mitochondrinė DNR perduodama per dukteris motinas, tačiau tranai mitochondrijų savo palikuonims praktiškai neperduoda. Todėl branduolinės ir citoplazminės kilmės apskaita nėra tas pats dalykas, o veisimo plane atskirai dokumentuojamos motininė ir tėvinė pusės.
Veislinė šeima yra ne tiesiog stipriausia bityno šeima, o patikrintas genetinės medžiagos šaltinis. Kokybiška atranka prasideda nuo objektyvių kelių sezonų duomenų, tęsiama tinkamai paruošiant motinines, tėvines ir aukles šeimas, o užbaigiama kontroliuojant poravimąsi bei vertinant dukterinių šeimų rezultatus.