Bičių šeimoje vienu metu vyksta daugybė tarpusavyje susijusių procesų: reguliuojama temperatūra ir drėgmė, auginami perai, perdirbamas bei paskirstomas maistas, perduodama informacija, šalinami ligų sukėlėjai ir perskirstoma darbo jėga. Šių procesų visuma leidžia dešimtims tūkstančių bičių veikti kaip vienam superorganizmui.
Bitininkas dalį šeimos būklės gali įvertinti pagal garsą, kvapą, skraidymo intensyvumą ir elgseną prie lakos. Vis dėlto išoriniai požymiai ne visada leidžia patikimai nustatyti motinos būklę, erkėtumą ar perų ligas, todėl jie papildo, bet visiškai nepakeičia tikslingos šeimos apžiūros.
Termoreguliacija
Perų zonoje bitės paprastai palaiko apie 34–35 °C temperatūrą. Vėsiu metu jos tankiau aptupia korius ir šilumą gamina įtempdamos krūtinės skrydžio raumenis. Šildančios bitės gali prisiglausti prie užakiuotų akučių arba įlįsti į tuščias akutes tarp perų ir perduoti šilumą aplinkiniam koriui.
Kai lizde per karšta, bitės išretina perus dengiantį sluoksnį, vėdina sparnais ir atneša vandens. Paskleistas plonais lašeliais vanduo garuoja ir sugeria šilumą. Sparnais vėdinančios bitės kartu padeda palaikyti oro apykaitą ir pašalinti dalį drėgmės bei anglies dioksido.
Žiemą, kai perų nėra, šeimai nereikia visame kamuolyje palaikyti perams būdingos temperatūros. Bitės susitelkia į tankų kamuolį, kurio išorinis sluoksnis mažina šilumos nuostolius, o viduje esančios darbininkės gamina šilumą. Motinai pradėjus dėti, perų zona vėl sušildoma iki maždaug 34–35 °C ir medaus sąnaudos padidėja.
Drėgmės ir oro apykaitos reguliavimas
Avilyje nuolat susidaro vandens garų: juos išskiria kvėpuojančios bitės ir perai, be to, vanduo garinamas iš nektaro. Per didelė drėgmė gali kondensuotis ant šaltų avilio paviršių, skatinti pelėsių augimą ir bloginti lizdo būklę.
Bitės oro apykaitą reguliuoja keisdamos savo išsidėstymą, vėdindamos sparnais ir kontroliuodamos oro judėjimą pro laką bei kitas angas. Tačiau intensyvus vėdinimas nėra vienintelis geros avilio būklės požymis – jis gali rodyti nektaro brandinimą, aukštą temperatūrą, drėgmės perteklių arba didelį anglies dioksido kiekį.
Nektaro perdirbimas į medų
Rinkėja parneštą nektarą perduoda avilio bitei trofalaksijos būdu. Nektaras gali būti kelis kartus perduodamas tarp darbininkių, papildomas fermentais ir paskleidžiamas plonu sluoksniu akutėse, kad greičiau išgaruotų vanduo.
Svarbūs fermentai yra:
- invertazė, skaidanti sacharozę į gliukozę ir fruktozę;
- gliukozės oksidazė, dalyvaujanti gliukono rūgšties ir vandenilio peroksido susidaryme;
- kiti bičių bei augalinės kilmės fermentai.
Bitės vėdina avilį ir perkelia nektarą tarp akučių, kol jo drėgnis pakankamai sumažėja. Tik subrendusį medų jos užakiuoja vaško dangteliais. Medaus gamyba yra kolektyvinis procesas, kuriame dalyvauja rinkėjos, nektarą priimančios bitės, ventiliuotojos ir korius prižiūrinčios darbininkės.
Žiedadulkių kaupimas ir bičių duonelė
Žiedadulkių rinkėja krovinį sudeda į akutę, o kitos bitės jį suspaudžia galvomis, sumaišo su nedideliu nektaro ir bičių išskyrų kiekiu. Akutės viršus gali būti padengiamas plonu medaus sluoksniu. Taip žiedadulkės apsaugomos nuo oro, drėgmės svyravimų ir gedimo.
Tradicinis teiginys, kad žiedadulkės akutėse intensyviai „silosuojamos“ pieno rūgšties bakterijų ir dėl to tampa gerokai maistingesnės, yra pernelyg supaprastintas. Laikant žiedadulkes vyksta mikrobiologinių ir biocheminių pokyčių, tačiau tyrimai rodo, kad svarbiausia gali būti jų konservacija, o ne aktyvi fermentacija ar didelis maistinės vertės padidėjimas.
Bičių duonelę daugiausia vartoja jaunos darbininkės. Iš jos gauti baltymai ir kitos maisto medžiagos reikalingi ryklės liaukoms, riebaliniam kūnui ir perų maistui gaminti. Pačios lervutės žiedadulkėmis tiesiogiai maitinamos nedaug – didelę dalį maisto medžiagų joms perduoda bitės maitintojos per savo liaukų sekretą.
Maisto paskirstymas
Maistas šeimoje paskirstomas per trofalaksiją – tiesioginį skysto maisto perdavimą iš vienos bitės kitai. Taip nektaras ir kitos medžiagos juda tarp rinkėjų, avilio bičių, maitintojų, motinos ir tranų.
Trof alaksija nėra paprastas vienodas maisto padalijimas visoms bitėms. Maisto judėjimą veikia skirtingų grupių poreikiai, jų buvimo vieta, perų kiekis ir atnešamo nektaro gausa. Kartu perduodami kvapai, fermentai, hormoninio pobūdžio medžiagos ir informacija apie maisto šaltinį.
Šis kontaktų tinklas padeda greitai paskleisti informaciją, tačiau juo taip pat gali plisti kai kurie ligų sukėlėjai ar kenksmingos medžiagos. Todėl maisto mainai kartu yra ir šeimos koordinavimo priemonė, ir galimas užkrato perdavimo kelias.
Feromoninė komunikacija
Motina, perai ir darbininkės išskiria skirtingus feromonus, kurie keičia kitų bičių elgseną bei fiziologiją.
Motinos apatinių žandų liaukų feromonas, dažnai žymimas QMP, informuoja bites apie motinos buvimą ir jos fiziologinę būklę. Jis pritraukia motiną prižiūrinčias darbininkes ir kartu su kitais motinos bei perų signalais slopina dalies darbininkių kiaušidžių vystymąsi ir motinų auginimo pradžią.
QMP nėra vienintelė „motininė medžiaga“, valdanti visą šeimą. Motinos signalą sudaro kelių liaukų išskyrų kompleksas, o jo poveikis priklauso nuo šeimos dydžio, perų, motinos amžiaus ir darbininkių reakcijos.
Perų feromonai informuoja apie lervučių kiekį, amžių ir poreikius. Jie veikia perų maitinimą, žiedadulkių rinkimą ir darbininkių funkcijų kaitą. Skirtingi perų išskiriami junginiai gali veikti nevienodai, todėl jų poveikio negalima apibūdinti vien kaip bičių brendimo spartinimo ar lėtinimo.
Šokiai, vibracijos ir garsai
Vizginamuoju šokiu rinkėjos perduoda informaciją apie maisto šaltinio kryptį, apytikslį atstumą ir vertę. Kitos bitės taip pat gauna parnešto nektaro mėginį ir augalo kvapą, padedantį nurodytą šaltinį surasti.
Informacija perduodama ir korio vibracijomis, antenų kontaktais bei garsiniais signalais. Pavyzdžiui, stabdymo signalais gali būti slopinamas verbavimas į pavojingą ar nebevertingą maisto šaltinį. Spiečiui renkantis naują būstą vibraciniai bei šokio signalai padeda pasirengti bendram pakilimui.
Pavojaus ir orientavimosi signalai
Įgėlimo aparato liaukų išskiriamas pavojaus feromonas mobilizuoja sargybines ir kitas bites gynybai. Jo kvapas gali likti ant įgėlimo vietos ir pritraukti daugiau puolančių bičių.
Nasonovo liaukos feromonas padeda bitėms orientuotis. Jį skleisdamos darbininkės pakelia pilvelį ir vėdina sparnais. Tokį elgesį galima matyti prie naujo avilio lakos, semiamo spiečiaus arba kitoje vietoje, į kurią reikia pritraukti išsisklaidžiusias bites.
Higiena ir ligų kontrolė
Šeimoje nuolat tikrinamos perų akutės, šalinamos žuvusios bitės, pažeistos lervutės ir šiukšlės. Higieniška elgsena leidžia bitėms atpažinti dalį sergančių ar parazitų pažeistų perų, atverti jų akutes ir pašalinti turinį.
Bitės taip pat valo viena kitą, naudoja pikį avilio plyšiams sandarinti ir paviršiams padengti. Pikio sluoksnis gali mažinti dalies mikroorganizmų poveikį, tačiau jis nepadaro lizdo sterilaus. Sveiką šeimą saugo ne vienas mechanizmas, o individų imuniteto, higieniškos elgsenos, lizdo mikroklimato ir mikroorganizmų bendrijų visuma.
Darbo jėgos reguliavimas
Šeima nuolat perskirsto darbininkes pagal poreikius. Jeigu sumažėja rinkėjų, jaunesnės bitės gali anksčiau pradėti lauko darbus. Padaugėjus jaunų lervučių, daugiau darbininkių lieka lizde ir jas maitina. Prasidėjus gausiam medunešiui, padaugėja nektarą priimančių, brandinančių ir korius siuvančių bičių.
Šis persiskirstymas vyksta be centrinio vadovo. Kiekviena bitė reaguoja į vietinius signalus: maisto perdavimo greitį, tuščių akučių kiekį, perų feromonus, temperatūrą ir kontaktus su kitomis bitėmis. Iš daugybės tokių reakcijų susidaro visos šeimos atsakas.