Kokybiškas motinų auginimas neįmanomas be pakankamos ir visavertės baltyminės mitybos. Pagrindinis jos šaltinis – įvairių augalų žiedadulkės, kurias vartoja jaunos bitės maitintojos. Motininės lervutės pačių žiedadulkių neėda: iš jų gaunamos maisto medžiagos perdirbamos bičių organizme ir panaudojamos lervutėms skirtam pieneliui gaminti.
Žiedadulkėse yra baltymų, nepakeičiamųjų aminorūgščių, riebalų rūgščių, vitaminų, mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Jų maistinė vertė skiriasi pagal augalų rūšį, todėl įvairių augalų žiedadulkių mišinys dažniausiai vertingesnis už vienos rūšies žiedadulkes. Svarbu ne tik surinktas kiekis, bet ir baltymų sudėtis, virškinamumas, šviežumas bei užterštumas pesticidais ar kitomis medžiagomis.
Jaunos darbininkės žiedadulkes ir bičių duonelę naudoja ryklinių bei žandinių liaukų veiklai palaikyti. Šių liaukų sekretai sudaro motininės lervutės maisto pagrindą. Kai baltymų trūksta, silpnėja maitintojų liaukų veikla, mažėja pagaminamo lervinio maisto kiekis ir šeima gali priimti bei kokybiškai išauginti mažiau motininių lervučių.
Į akeles suneštos žiedadulkės sumaišomos su nektaru, medumi ir bičių sekretais, suspaudžiamos ir tampa bičių duonele. Joje vyksta mikrobiologiniai bei biocheminiai pokyčiai, tačiau bičių duonelės nereikėtų apibūdinti vien kaip „suraugintų ir geriau įsisavinamų žiedadulkių“. Svarbiausia jos funkcija – sudaryti lizde saugomą ir bitėms prieinamą žiedadulkių atsargą.
Motininė lervutė visą maitinimosi laikotarpį gauna labai daug specialios sudėties pienelio. Maisto motininiame lopšelyje paprastai būna daugiau, negu lervutė spėja suvartoti iki akelės užakiavimo. Toks maitinimas sudaro sąlygas greitam augimui ir visiškam reprodukcinių organų išsivystymui.
Auklės šeima turi būti ne tik stipri, bet ir turėti daug fiziologiškai jaunų bičių maitintojų. Vien gausus rinkėjų būrys gero rezultato negarantuoja, jeigu trūksta jaunų bičių su aktyviomis maitinimo liaukomis. Taip pat svarbu neperkrauti šeimos per dideliu įskiepytų lervučių skaičiumi, nes tuomet kiekvienai jų gali tekti mažiau priežiūros ir maisto.
Baltymų trūkumas pirmiausia paveikia bites maitintojas, o per jas – motininių lervučių aprūpinimą. Prastomis sąlygomis išaugintos motinos gali būti mažesnės, turėti prasčiau išsivysčiusias kiaušides ir mažiau kiaušidžių vamzdelių. Tačiau vien motinos kūno masė nėra pakankamas kokybės rodiklis. Jos galutinę vertę taip pat lemia sėkmingas poravimasis, sėklinėje talpykloje sukauptų spermatozoidų kiekis ir gyvybingumas bei vėliau vertinamos šeimos savybės.
Geriausia motinas auginti tuo metu, kai gamtoje gausu įvairių šviežių žiedadulkių ir vyksta bent palaikomasis nektaro nešimas. Prieš pradedant darbus auklės šeimoje patikrinama, ar aplink perus yra bičių duonelės, ar bitės aktyviai neša žiedadulkes ir ar šeimoje pakanka jaunų maitintojų.
Trūkstant natūralių žiedadulkių, auklės šeimai galima duoti iš sveikų šeimų paimtų bičių duonelės korių arba tinkamą baltyminį papildą. Papildas nėra visavertis įvairių šviežių žiedadulkių pakaitalas, todėl jo veiksmingumas priklauso nuo sudėties ir bičių noro jį vartoti. Naudojamos žiedadulkės turi būti tinkamai laikytos ir neužterštos ligų sukėlėjais, pesticidais ar pelėsiais.
Taigi motinų auginime svarbus ne vien bendras baltymų kiekis. Geriausias rezultatas pasiekiamas suderinus įvairias ir kokybiškas žiedadulkes, gausią jaunų bičių maitintojų grupę, pakankamas angliavandenių atsargas ir šeimos pajėgumą prižiūrėti pasirinktą motininių lervučių skaičių. Baltyminė mityba sukuria sąlygas motinos organizmui išsivystyti, tačiau jos negali pakeisti nei gera genetika, nei vėlesnis sėkmingas poravimasis.