Žiemos bitės, dar vadinamos ilgaamžėmis arba diutininėmis darbininkėmis, fiziologiškai gerokai skiriasi nuo trumpaamžių vasaros bičių, nors abi išsivysto iš tokių pačių darbininkių kiaušinėlių. Žiemos bitė nėra atskira kasta – jos ilgaamžišką fenotipą suformuoja perų auginimo laikas, mityba, šeimos būklė ir atliekamų darbų intensyvumas. Nuo šių bičių kokybės priklauso ne tik žiemojimas, bet ir pirmųjų pavasarinių perų išauginimas.
Ilgaamžiškumo pagrindas
Aktyviuoju sezonu darbininkė paprastai gyvena apie 4–6 savaites, o žiemos bitė – kelis mėnesius, kartais pusmetį ar ilgiau. Šį skirtumą lemia ne viena priežastis, o kelių fiziologinių ypatybių visuma:
- gerai išsivystęs riebalinis kūnas;
- didelės baltymų ir lipidų atsargos;
- didesnis vitelogenino kiekis hemolimfoje;
- lėtesnis perėjimas prie fiziologiškai sekinančių lauko darbų;
- mažesnis juvenilinį hormoną lemiančių procesų aktyvumas;
- geriau išsaugotos perų maitinimo liaukos.
Riebalinis kūnas atlieka energijos kaupimo, baltymų sintezės, imuninės apsaugos, hormonų reguliavimo ir kenksmingų medžiagų skaidymo funkcijas. Todėl jo būklė parodo ne vien bitės sukauptą energiją, bet ir bendrą fiziologinį pajėgumą.
Svarbus ir vitelogeninas – riebaliniame kūne gaminamas glikolipoproteinas. Jis naudojamas kaip maisto medžiagų rezervas, dalyvauja antioksidacinėje apsaugoje ir siejamas su darbininkių gyvenimo trukme. Vasaros rinkėjoms būdingas mažesnis vitelogenino kiekis, o kokybiškos žiemos bitės jo išsaugo daugiau.
Ryklės liaukų būklė
Žiemos bičių ryklės liaukos nėra paprasčiausiai neaktyvios ar sunykusios. Jos išlieka gerai išsivysčiusios ir fiziologiškai pasirengusios pradėti gaminti perų maistą. Tai ypač svarbu žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, kai motina pradeda dėti, tačiau naujos kartos jaunų bičių dar nėra.
Pirmosios pavasarinės lervutės išauginamos būtent naudojant žiemos bičių organizme ir koriuose sukauptas maisto medžiagas. Todėl šeima gali turėti pakankamai medaus, bet vis tiek silpnai vystytis pavasarį, jeigu žiemos bitės buvo fiziologiškai pažeistos arba joms trūko baltymų atsargų.
Kada formuojasi žiemos bitės?
Lietuvos sąlygomis žiemos bičių karta pradeda formuotis vasaros pabaigoje, o jos auginimas tęsiasi rudenį. Tikslaus vienodo laikotarpio nėra – jį veikia orai, bičių kilmė, medunešis, motinos dėjimas, šeimos stiprumas ir varozės lygis.
Svarbu ne vien bitės išsiritimo data. Jeigu vėlai vasarą išsiritusi bitė turi intensyviai maitinti gausius perus arba anksti pradeda rinkti maistą, jos organizmo atsargos gali būti sunaudotos ir ji netaps visaverte ilgaamže bite. Priešingai, gerai maitinta ir mažiau fiziologiškai apkrauta darbininkė ilgiau išlaiko žiemos bitei būdingą būklę.
Žiemos bičių kokybę lemia:
- visavertė lervučių mityba;
- pakankamas bičių duonelės kiekis;
- jaunas bites maitinančių darbininkių gausa;
- maža Varroa destructor erkių ir virusų apkrova;
- pakankamos angliavandenių atsargos;
- tolygiai mažėjantis perų auginimas;
- apsinuodijimų ir kitų stresorių nebuvimas.
Baltyminės mitybos reikšmė
Žiedadulkės ir bičių duonelė reikalingos ne tik perams auginti. Iš jų gautos aminorūgštys naudojamos jaunų bičių riebaliniam kūnui, liaukoms ir vitelogenino atsargoms formuoti. Jeigu vasaros pabaigoje trūksta kokybiškų žiedadulkių, gali išsiristi mažesnes fiziologines atsargas turinčios ir trumpiau gyvenančios bitės.
Vis dėlto papildomas baltyminis maitinimas neturėtų būti taikomas automatiškai. Netinkamu metu duoti baltyminiai pašarai gali skatinti perų auginimą, o tai sudaro papildomas sąlygas varozės populiacijai daugintis. Pirmiausia reikia įvertinti natūralių žiedadulkių nešimą, bičių duonelės atsargas, šeimos būklę ir pasirinkti regionui tinkamą maitinimo laiką.